Italas, įsimylėjęs Lietuvą

Turbūt labiau įprasta, kad lietuviai, išsiilgę šviesos ir šilumos, vyksta pagyventi į Pietų Europos šalis. Arba kad pietiečiai gyventi Lietuvoje lieka dėl meilės mūsų gražiosioms lietuvaitėms. O štai italų kalbos mokytojo Alessandro Sposato (38 m.), Vilniuje gyvenančio beveik dešimt metų, istorija – kitokia. Ji – apie Lietuvos žavesį ir meilę šiam kraštui, subrandinusią netgi knygą apie rezistenciją Lietuvoje. Ši istorija gali padėti ir mums į mūsų gimtinę pažvelgti naujai.

Iš saulės krašto į… Kelmę

Lietuviškai kalbantis ir rašantis Alessandro yra kilęs iš Italijos pietų, Kalabrijos regiono, Kosencos miesto. Kaip pats pasakoja, tai miestas tarp jūros ir kalnų, labai saulėtas ir karštas, jame gyvena paprasti ir dosnūs žmonės.

Pirmą kartą Alessandro į Lietuvą užsuko 2004 m. gegužės 1 d., kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Jis vyko į Kelmę – miestelį šalies šiaurės vakaruose su daugmaž 8 tūkst. gyventojų. Alessandro čia keliavo kaip vieno kultūrinių mainų projekto dalyvis kartu su kitais italais. Projekto tikslas buvo susipažinti su šia šalimi, pasidalinti patirtimi.

„Atsimenu, atskridau į tuščią ir pilką Vilniaus oro uostą, buvo naktis. Susėdome į seną autobusą, kuris mus nuvežė į Kelmę. Kiekvienas apsistojome skirtingose lietuvių šeimose, su kuriomis gyvenome ir bendravome. Ši patirtis, šilti ir svetingi žmonės, skanus maistas paliko neišdildomą įspūdį, tad po poros metų grįžau į Lietuvą, tik jau kaip atostogautojas. Apžiūrėjau Vilnių, domėjausi jo kultūra ir istorija“, – pasakoja italas.

Sukrėtė skaudi istorija

Alessandro sako, kad tuomet jį ir jo draugus labai sukrėtė apsilankymas Genocido aukų muziejuje. „Po šio apsilankymo kilo mintis padaryti ką nors naudingo Lietuvai, kaip kokią pagalbą šiai šaliai. Sunku nusakyti tuos jausmus, bet taip, galiausiai, gimė mano knyga, skirta italams papasakoti apie rezistenciją Lietuvoje“, – prisimena pašnekovas.

Šią knygą Alessandro rašė 2009-aisiais kaip baigiamąjį studijų darbą – dirbo prie jos 9 mėnesius, keturis iš jų praleido Lietuvoje. Knyga buvo išleista 2014-aisiais, jam jau gyvenant Lietuvoje.

Nuolatiniam gyvenimui Lietuvoje italas ryžosi 2010-aisiais, kai baigė politikos mokslų, istorijos ir sociologijos studijas Italijoje. Tuomet jis rinkosi savo gyvenimo kelią ir pasirinko išbandyti gyvenimą mūsų šalyje.

Pagerbtas Seime

Alessandro pasakoja, kad apie savo knygą pasakojo mokiniams, pažįstamiesiems, kol galiausiai žinia pasklido ir atsirado žmonių, kurie norėjo plačiau paskelbti apie jį ir jo knygą, – taip buvo pakviestas prisistatyti ir pasakyti kalbą Seime.

„Manau, kad Lietuvoje yra labai daug šaunių ir nuoširdžių žmonių, todėl ir atsidūriau Seime. Kalbėdamas ten labai jaudinausi, bet norėjau visiems papasakoti, kodėl rašiau knygą apie Lietuvos rezistenciją, kas man buvo įdomu, svarbu ir ką norėjau papasakoti italams, kurie nieko nežino apie Lietuvos patirtį. Turėjau pasiruošęs gražią prakalbą, kurią man padėjo parengti taisyklinga ir gražia lietuvių kalba, bet būdamas ten viską pamiršau ir net nežiūrėjau savo užrašų, taigi pasakiau parlamentarams tai, ką jaučiu, savais žodžiais ir sava lietuvių kalba – nelabai taisyklinga, nelabai rišlia“, – pamena pašnekovas.

Rašytojo ir mokytojo duona

Pasirodo, tai nėra vienintelė Alessandro parašyta knyga. Į pirmąją, būdamas 18-os, sudėjo savo eilėraščius. Tai buvo „Maža beprotybės dėžutė“. O dabar planuoja išleisti trečiąją, taip pat eilėraščių knygą.

Italų kalbos mokytoju Vilniuje Alessandro dirba tiek, kiek ir gyvena čia – netoli dešimties metų. „Bet man neatrodo, kad taip ilgai, nes myliu savo darbą, – italai sako „myliu“ ne tik apie žmones. Man patinka bendrauti su žmonėmis, jiems padėti išmokti italų kalbą. Man patinka padėti lietuviams įsimylėti Italiją taip, kaip aš įsimylėjau Lietuvą“, – sako italas.

Pašnekovas pasakoja, kad pamokas veda individualiai, nes yra įsitikinęs, kad toks mokymo būdas – geriausias. Kiekvienas žmogus esti kitoks, su savais pomėgiais, poreikiais. Jei reikia, Alessandro su mokiniu gali kartu ir itališką patiekalą gaminti, ir su robote Alexa kalbėtis, ir dar prisigalvoti būdų, kurie padėtų geriau išmokti kalbėti itališkai.

Jis sako esantis labai tolerantiškas ir gali dirbti su visais, kurie tikrai nori išmokti italų kalbos ir kurie gerbia jį ir jo darbą. „Mano mokinių amžius ir profesijos yra labai įvairūs. Taip pat ir motyvai – kas mokosi dėl meilės žmogui ir/ ar šaliai, dėl darbo, studijų, „Erasmus“ programos ar šiaip savo malonumui. Mokau ne tik kalbos, bet ir kaip elgtis Italijoje, paaiškinu kultūrinius skirtumus, pavyzdžiui, patariu Italijoje valgant picą neužsisakinėti kapučino kavos“, – juokiasi Alessandro.

Jaučiasi pritapęs

Pašnekovas prisipažįsta, kad gyvendamas Lietuvoje jaučiasi puikiai, pritapęs šiame krašte. „Čia man labai patinka žmonės, gamta, tvarka, moterys, krepšinis ir nealkoholinis alus, – sako savo plačia itališka šypsena šypsodamasis Alessandro. – Patinka, kad Lietuvoje yra keturi metų laikai ir jie visi tokie skirtingi, skirtingų spalvų ir kvapų. Taip pat patinka lietuviška žiema, man kuo šalčiau, tuo geriau!”

Atrodo, skamba neįtikėtinai, tad klausiame, o kas gi čia gyvenant kliūva. Alessandro nepasiduoda ir toliau trykšta pozityvumu: „Taip, čia gal ir nėra rojus, bet ir Italijoje ne rojus. Tačiau visada galima suremti pečius ir kartu dirbti, kad būtų labiau panašu į rojų. Tikrai labai padeda, kai yra daugiau šypsenų“, – mirkteli jis.

Randa panašumų

Alessandro sako, kad italai ir lietuviai gana skirtingi ir tai natūralu – juos skiria tūkstančiai kilometrų ir dar daugiau metų istorijos. „Nors kitame klimate, su kitokiomis patirtimis užaugę žmonės skiriasi, svarbiau, matyt, žinoti tuos skirtumus ir atitinkamai elgtis. Todėl, kai klausiu lietuvio, kaip jis gyvena, ir kai man atsako „normaliai“, visada prašau patikslinti, ką reiškia normaliai, nes mūsų supratimas gali skirtis“, – juokiasi italas. O lietuviai ir italai panašūs, pasak jo, tuo, kad yra šaunūs žmonės, myli kamuolį, nors kultivuojamas sportas šiek tiek skirtingas.

Be picos gyventi negali

Italas mėgsta ragauti lietuviškos virtuvės patiekalus – prisipažįsta, kad lietuviškas maistas jam labai patinka ir valgo beveik viską, atsisako nebent vėdarų ir šaltienos. „Bet jeigu kokia miela sinjora mane pakviestų paragauti savo įspūdingo recepto, galėčiau pakeisti nuomonę“, – juokiasi Alessandro.

Be picos jis neįsivaizduoja gyvenimo, tačiau sako, kad jas gaminasi pats namuose. „Nuo 2010-ųjų picų kokybė Lietuvoje buvo pagerėjusi. Anksčiau buvau radęs porą vietų, kuriose picos buvo valgomos, bet su laiku keitėsi jų dydis, kaina, prastėjo ingredientų kokybė ir receptūra. Jeigu kokia picerija skaito šį straipsnį ir galvoja, kad daro tikrą itališką picą, gali mane pakviesti paragauti“, – vėl juokdamasis sako pašnekovas.

Jis sakosi pastebėjęs, kad Vilniaus restoranuose ir parduotuvėse vis dažniau mato produktų iš gimtosios Kalabrijos: vyno, alyvuogių, Tropėjos svogūnų ir kitų.

Lietuvą pamėgo ir tėvai

Alessandro nelengva gyventi toli nuo artimųjų, tačiau pabrėžia, kad šiais technologijų laikais net ir jo 70-metė mama yra puikiai įvaldžiusi „Skype“ ir kitas pokalbių programas, tad galimybė bendrauti su artimaisiais beveik gyvai kasdien palengvina gyvenimą Lietuvoje.

„Pradžioje mano tėvai nelabai suprato, kur, kodėl aš važiuoju gyventi ir kas čia mane taip patraukė, tačiau jau pirmas jų apsilankymas Lietuvoje jiems paliko puikų įspūdį apie šalį ir jie mielai čia atvažiuoja, o ir Italijoje dirba gerą „darbą“ – reklamuoja Lietuvą savo draugų kompanijai kaip gražią ir gerą vietą gyventi“, – teigia pašnekovas.

Nors italas čia turi draugų ir tarp lietuvių, sako, kad dėl nepastovaus  darbo laiko ir pobūdžio, kai visą dieną praleidžia kalbėdamas, draugystėms lieka nedaug laiko.

Ištikimas itališkoms atostogoms

Kad ir kas nutiktų, vienos taisyklės Alessandro nepažeis – kasmet atostogauti rugpjūtį, kaip kad daro ir visi italai. „Mes visi atostogaujame rugpjūtį, tokia mūsų tradicija, net įmonės nelabai nori išleisti atostogų kitu metu. Todėl būtent rugpjūtį Italijoje prasideda masinis atostogautojų judėjimas, net parduotuvės, restoranai būna uždaromi atostogoms. Kai man sumažėja darbo rugpjūtį, aš taip pat pasidarau atostogas ir vykstu aplankyti savo šeimos“, – pasakoja pašnekovas.  Kaskart sugrįžęs į gimtąją Kalabriją jis daugiausia laiko praleidžia su šeima – jie kalbasi, pietauja kartu, lanko gimines, pakeliauja po savo regioną.

Straipsnis publikuotas 2019/2020 metų rudens-žiemos „Laikas sau“ numeryje.