Kas yra šių laikų „GERAS VYRAS“?

Kadaise, prieš 30 metų žaidimo taisyklės buvo aiškios. Kriterijai, nusakantys vyriškio patrauklumą moterų akyse, taip pat buvo aiškūs – ir merginoms nereikėdavo ilgai liežuvauti, apibūdinant naujojo pažįstamo ar draugo pranašumus. „Kas jis toks? Valdininkas? Muitininkas? UAB?“. „UAB“. „Kur nuskridot?“. „Į Paryžių“. „Ką padovanojo?“. „Channel“. „Jis ką – ubagas ar šykštuolis?“ Tada visiems buvo aišku, kad „iš mokslo dar niekas nepraturtėjo“, o „su deimantais taip pat kaip ir su vyrais, svarbiausia – dydis“.

Tačiau per pastaruosius 20 metų moterų pasaulėžiūra vyrų atžvilgiu neatpažįstamai pakito. Iš pradžių damos, net ir negenamos feminizmo ar lyčių lygybės manifestų, visai natūraliai ir nevalingai sukilo prieš tą, jų manymu, tokį žeminantį „išlaikytinių statusą“. Iš vyrų pradėta reikalauti ne kiaušinio dydžio akmenų, o galimybės realizuoti savo talentus, na, bent jau ambicijas. Moterys staiga išvydo save kaip visumą, o ne vien kūno dalis. Taip atsirado politika, žirgai, molbertai, golfas, šampano klubai ir grožio salonai, SPA, butikai ir mados namai. Atsirado lig tol dar visiškai nematyta moterų karta, moterų, gebančių priimti ne vien komplimentus, bet ir verslo sprendimus. Pasidarė madinga kandidatuoti į prezidentes, veržtis į ambasadorių, ministrių bei Europarlamento narių krėslus. Moterims pasidarė madinga burtis į knygų klubus, kuriuose tapo nemandagu aptarinėti tai, ką joms padovanojo vyrai („sabalas sendina, kabo spintoje“), net tapo kažkaip nemandagu išvis kalbėti apie pinigus, ypač vyro uždarbio kontekste („taip, aš uždirbu daugiau už savo vyrą, bet tai manęs visai netrikdo“). Ir tokių moterų tarpe „grafas“ vėl pasidarė titulu, „Cartier“ – muziejų rajonu Vienoje, „Rotary“ nustojo būti aksesuarų prekės ženklu, na, o Hermis vėl susigrąžino kažkokio graikų mitologijos dievo statusą. Galiausiai pasirodė tatuiruotės, maratonai, pranešimai verslo konferencijose, ir, žinoma, skyrybos po 25 kartu pragyventų metų („vaikai užauginti, turto yra, laikas pradėti gyventi“), – o tada iškilo esminiai žmogiškieji egzistencialistiniai klausimai – „ar reikalingas vyras šalia, ir koks jis turi būti?“. Naujo vyro paieškos kaip procesas pasidarė lengvas – ar technologijų pagalba, ar klasikinis „draugai prirodė“, tačiau klausimas, „koks turėtų būti to vyro turinys?“ pasirodė esąs sunkiau atsakomas.

Taip, be abejo, visada bus moterų, kurios nori nieko nedarydamos gauti viską. Taip, visada bus vyrų, kurie manys, kad be brangių dovanų ar demonstruojamų turtų jie negali niekam patikti. Taip, visada bus barakudų ir alfonsų. Ir taip, visuomenėje vis tiek dominuos vyro-patino bei moters-patelės stereotipai, ir visada vyras bus dar aukštesnis, kai stovi ant savo piniginės, tačiau šiais laikais tikrąjį vyro patrauklumą pradėjo lemti visai kiti kriterijai.

Kokie? Lengviausia į tai atsakyti priešpriešiniu klausimu – „kokios savybės daro vyrą nepatraukliu bet kokiai moteriai?“ Kai kurias nusakyti gana paprasta: prasta asmeninė higiena, blogas kvapas iš burnos, agresyvumas, melas, šykštumas, išsilavinimo ir humoro jausmo stoka. Tačiau pasaulyje, o ir mūsų šalyje egzistuoja begalės vyriškių, kuriems tos savybės yra visai nebūdingos, bet štai jie tebėra visai nepatrauklūs.

Kodėl? Paaiškinimas, matyt, glūdi dviejuose esminiuose teiginiuose, nusakančiuose, kam moteriai išvis yra reikalingas vyras. Pirmas, klasikinis, kurio ištakos siekia pirmykščius laikus, teigia, kad vyras yra tiekėjas, gynėjas, statytojas, valdytojas, galingas ir lovoje dominuojantis meilužis. O su evoliucija nepasiginčysi. Moterų genuose nuo seno yra užprogramuotas įsitikinimas, kad jis turi būti aukštesnis už jas (nuo pat seniausių laikų visos kultūros vertino vyrus kaip stiprybės ir galios įsikūnijimą, todėl aukštas ūgis neabejotinai reiškė ir dominavimą bet kuriame konflikte). Dėl tų pačių genų moterys visada mylės vyrus, kurie juda ir kalba lėtai, tuos archetipinius „alfa-patinus“ – tokie atrodo labiau atsipalaidavę ir savimi pasitikintys, vadinasi, ir patrauklesni (prisiminkite kad ir Clintą Eastwoodą. Per visą filmą jis tepasako tuziną žodžių, tačiau atrodo kiečiausias visame ekrane). Dėl tų pačių genų moterys visada mylės gilų vyro balsą – baritonas arba bosas demonstruoja galingesnę fiziologiją, o moterims pasąmonėje su tuo saugiau. Moterys nori atletiško kūno ir vadovo savybių – nes visada jos šliejosi prie tų, kurie į olą atnešdavo mamuto mėsos ir tų, kurie lengvai apgindavo tą pačią olą nuo kardadančių tigrų. Dėl to genų kodo moterys nori vyriško humoro jausmo – nes tai yra intelekto ir socialumo požymis. Pati gyvenimo logika diktuoja išvadą, kad toks protingas vyras visada suras duonos ir apsaugos moterį bei jos atžalą.

Antras požiūris remiasi į vyrą kaip priedėlį prie dominuojančios moters, kaip kadaise buvo sakoma Kauno aukštuomenėje – „bioaksesuarą“. Toks vyras nesikrato namų ruošos ir gyvulių liuobos, prižiūri vaikus, kai reikia, mielai eina kartu į Filharmoniją, niekada neužmiršta savo moters gimtadienio, atostogauti visada yra linkęs kartu, o lovoje yra švelnus, uolus ir paklusnus meilužis. Tokių vyrų, beje, yra daug. Ir daug uždirbančioms moterims jie atrodo visai optimalus variantas. Štai turtinga teisininkė, pagyvenusi, niekada neištekėjusi, gal ir ne visai daili pagal nūdienos standartus, bet dirbanti Briuselyje, susiranda gražų ir neturtingą vyriškį, kuris padės jai susilaukti dailių palikuonių ir pakeisti pavardę į „-ienę“. Ar kas nors iš to pralaimi?

Abejais atvejais pralaimi tik vienas dalykas – tai, ką mes esame įpratę vadinti „meile“. Tas jausmas, taip gražiai aprašytas, apdainuotas ir nutapytas, tikrovėje yra toks devalvuotas, jog visiems turtingiems tėvams, kurių duktė, įsimylėjusi kokį dailų juodnugarį ar pastojusi nuo kokios egzotiškos išvaizdos juodaodžio ar musulmonų tikėjimą išpažįstančio jaunuolio (nešiojančio vardą ir pavardę tarsi iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų), ta žinia ir jos tvirtinimai „bet aš jį myliu!“ sukelia ne džiaugsmą, o tik galvos skausmą. Nes visi iki vieno tėvai žino – meilė niekada neišlieka tokia, kokia buvo. Ir ji praeina taip pat greitai, kaip ir fizinis grožis (tai žinojo net viduramžių filosofai). Ir niekada ji nebuvo svarbiausias veiksnys, lemiantis bendro gyvenimo kokybę. Kur kas svarbensis yra šaltas išskaičiavimas, paprasčiausia aritmetika – efektyviausias bet kurios meilės priešnuodis.

Nes egzistuoja trečias požiūris į vyro vietą šalia moters, mano manymu, pats teisingiausias ir prasmingiausias. Sąjunga! Vyras ir moteris – sąjungininkai. Bendraturčiai ir dinastijos galvos (šia nuostata, beje, buvo paremtos visos didžiosios istorinės sąjungos). Kartu besiiriantys per šio vulgaraus ir pikto gyvenimo negandų okeaną, kuriame norintys susipažinti žmonės siuntinėja savo pusnuogių nuotraukas ir tatuiruojasi veidus. Todėl rimtas, išsilavinęs (ar bent jau mokslo siekiantis) ir ambicingas jaunuolis visada bus patikimesnis už turtingą ir dailų plevėsą. Todėl neteisingas yra moterų dūsavimas apie „princą ant balto žirgo“, nes su laiku kiekvienas bjaurusis ančiukas gali pavirsti dailia gulbe. Iš kiekvieno molio gabalo galima išlipinti Dovydą. Tereikia tik duoti vyrams šansą. Patikėkite, mielosios moterys, kai vyrai turi tą šansą, jie sugeba kalnus nuversti. Ypač dėl moters.

Nes visas vyro gyvenimas iš esmės yra skirtas moteriai.

Ar kada nors klausėte savęs – o ko reikia vyrui iš moters? Nebūtina iš karto žerti ant stalo supelijusių klišių apie moterį kaip sekso objektą. Kaip bebūtų keista, be ne. Nepaisant retų išimčių, monogamija visiems patinams per žmonijos istorija buvo itin būdinga savybė, ko moterys, siekiančios pastovumo ir garantuotos apsaugos, niekaip negalėjo ir negali suprasti. Bet ta vyriškoji poligamija visada buvo tik žaidimas, nekalta pramoga, jei taip galima išsireikšti. Nes šiame pasaulyje moterų, kuriomis reikia pasirūpinti, yra milijonai, o tai gebančių padaryti vyrų – vienetai.

Todėl ir vyriškas požiūris į moters poreikį buvo sąlygotas trijų dalykų. Visų pirma, visi vyrai nori pasididžiuoti savo moterimi, žmona ar meiluže – nesvarbu. Nes pasididžiavimo verta moteris šalia vyro – tai toks pat statuso ar nusisiekusio gyvenimo simbolis, įrodymas, kad tu esi kažko vertas – ar tai būtų karjerą padariusi senutė, ar „prisižiūrėjusi“ barbė. Puiki pašnekovė? Tebūnie! Man smagu. Kelianti gašlias mintis? Tebūnie! Mano! Ne jūsų!

Antra, vyrai visada nori draugės. Ne išmanančios automobilius ar futbolą (tam yra vyriška kompanija), bet patarėjos, guodėjos, įkvėpėjos. Nes visi vyrai žino – viskas šiame gyvenime įmanoma, jei šalia yra tinkamas žmogus.

Trečia, vyrai visada nori savo veiklos įprasminimo. Nes joks skrydis į kosmosą, jokia pergalė bokso ringe, jokios aukštikalnės pavergimas ir joks sugrįžimas iš Kryžiaus žygių su ordinais nusagstyta krūtine nėra vertas nė sudilusio skatiko, jei Herojaus nepasitinka moteris (pageidautina, ir su vaikučiu). Tik tada vyro gyvenimas turi prasmę. Tik dėl moterų mes aukojame savo gyvenimus, tik dėl jų mes nukariavome visus kontinentus.

Iš tų trijų požiūrių ir kyla visos dabartinio vyro psichologinės problemos. Prasisiekusi, karjerą padariusi, finansiškai nepriklausoma moteris atima iš vyro galimybę ja pasididžiuoti kaip laimikiu ir grobiu. Atima galimybę pasidalinti savo godomis, lūkesčiais, vizijomis ir ambicijomis, nes tokios moters jausmai ir dilemos yra ne ką lėkštesni, o daugeliu atvejų, net ir svarbesni ar reikšmingesni. Atima galimybę padaryti dėl jos ką nors beprotiško, nes ji pati tai padaro daug kartų per dieną.

Taigi, kas belieka? Kur išeitis?

Pradžiai, būtina suvokti paprastą gyvenimišką tiesą: nebūtina būti turtingu ar galingu, kad būtum patrauklus. Vyrai dažnai klysta, manydami, kad moterys nori gražių, turtingų ir valdingų. Taip, yra tokių, tačiau kur kas mažiau nei vyrai įsivaizduoja. Turtas ir politinė galia yra gerai, tačiau moterys nesimyli su vyro banko sąskaita, nesimyli jos ir vyro vizitinės kortelės (nors ką čia slėpti – valdžia visada yra geras afrodiziakas – abejoms lytims, beje). Moterys nori gyvo žmogaus, kuris būtų su ja gerais ir blogais laikais.

Nes, gerai pagalvojus, nėra tarp mūsų nei vyrų, nei moterų, nei prezidenčių, nei ministrų. Esame tik mes, žmonės, kuriems norisi būti tik mylimais, suprastais, geidžiamais ir gerbiamais.

Straipsnis – Giedriaus Drukteinio.

Straipsnis publikuotas 2019 metų pavasario-vasaros „Laikas sau“ numeryje.